Pakartoto Įstatymo 1

₁Štai žodžiai, kuriais Mozė kreipėsi į visą Izraelį dykumoje Užjordanėje – Araboje priešais Sufą, tarp Parano ir Tofelio, Labano, Hacerotų ir Di Zahabo. ₂Nuo Horebo iki Kadeš Barnėjos per Seyro kalnus yra vienuolika dienų kelio. ₃Keturiasdešimtų metų vienuolikto mėnesio pirmą dieną Mozė kalbėjo izraelitams, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs kalbėti. ₄Tai buvo po to, kai jis buvo nugalėjęs amoritų karalių Sihoną, valdžiusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, valdžiusį Aštarote ir Edrėjyje. ₅Užjordanėje, Moabo krašte, jis ėmėsi aiškinti šį Įstatymą. Jis sakė:

₆„VIEŠPATS, mūsų Dievas, kalbėjo mums prie Horebo, tardamas: ‘Jau gana ilgai išbuvote prie šio kalno. ₇Leiskitės vėl į kelionę ir eikite į amoritų ir visų jų kaimynų aukštumų kraštą Araboje, kalnuose, Šefeloje, Negebe ir pajūryje, į kanaaniečių kraštą ir Libaną iki pat Didžiosios upės, Eufrato upės. ₈Žiūrėkit! Tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą, kurį VIEŠPATS prisiekė duoti jūsų protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, jiems ir jų palikuonims po jų’.

₉Tada jums sakiau: ‘Vienas aš neįstengiu jūsų panešti. ₁₀VIEŠPATS taip jus padaugino, kad esate gausūs kaip žvaigždės dangaus skliaute. ₁₁Tepadaugina jus VIEŠPATS, mūsų protėvių Dievas, tūkstantį kartų ir telaimina jus, kaip yra jums pažadėjęs! ₁₂Bet kaip aš vienui vienas galiu nešti jūsų bėdas, jūsų naštą ir jūsų vaidus? ₁₃Išrinkite išmintingus, sumanius bei patyrusius vyrus iš kiekvienos giminės, ir paskirsiu juos jums seniūnais’. ₁₄Jūs man atsakėte: ‘Ką siūlai padaryti, gerai sumanyta’. ₁₅Tad paėmiau ir padariau jūsų giminių galvas, išmintingus ir patyrusius vyrus, jūsų vadais – tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais ir apskaitininkais jūsų giminėms. ₁₆Be to, įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite savųjų skundus ir teisumu abudu teiskite – vieną ir kitą, nesvarbu ar jis būtų izraelitas, ar ateivis. ₁₇Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną. Nesibaiminkite dėl žmonių, nes teismas yra Dievo. O jei koks reikalas būtų jums per sunkus, perduokite man, ir aš jį išspręsiu’. ₁₈Tad taip anuomet nurodžiau jums visa, ką privalote daryti.

₁₉Tada, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo mums įsakęs, mes leidomės į kelionę nuo Horebo ir keliavome per visą tą plačią ir siaubingą dykumą, kaip patys matėte, keliu į amoritų aukštumų kraštą. Atėjus į Kadešą, ₂₀sakiau jums: ‘Atėjote prie amoritų aukštumų krašto, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums. ₂₁Žiūrėk, VIEŠPATS, tavo Dievas, atidavė tau šį kraštą. Eik ir užimk jį, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs. Nebijok ir neprarask drąsos!’

₂₂Tada atėjote jūs visi pas mane ir sakėte: ‘Pirma pasiųskime vyrus, kad išžvalgytų tą kraštą ir parneštų mums žodį apie kelią, kuriuo turėtume eiti, ir apie miestus, kuriuos pasieksime’. ₂₃Sutikau su jūsų pasiūlymu ir parinkau iš jūsų dvylika – po vieną iš kiekvienos giminės. ₂₄Jie leidosi į kelionę ir nukeliavo į aukštumų kraštą. Pasiekę Eškolo slėnį, jie išžvalgė jį ₂₅ir, paėmę šį tą iš krašto derliaus, parnešė mums. Jie parnešė mums ir žinią, sakydami: ‘Kraštas, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums, yra geras’.

₂₆Tačiau eiti jūs atsisakėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą. ₂₇Savo palapinėse murmėdami sakėte: ‘VIEŠPATS mūsų nekenčia, išvedė mus iš Egipto žemės, kad atiduotų į amoritų rankas ir sunaikintų. ₂₈Į kokią vietą mes einame? Mūsų broliai atėmė mums drąsą, sakydami: žmonės ten stipresni ir aukštesni negu mes, o miestai – didžiuliai ir su sienomis ligi padangių! Be to, ten net anakiečių palikuonių matėme!’ ₂₉Aš sakiau jums: ‘Nenusigąskite ir nebijokite jų. ₃₀VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip matėte jį darant dėl jūsų Egipte ₃₁ir dykumoje. Ten matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų, visą kelią, kurį keliavote, kol atėjote iki šios vietos. ₃₂Tačiau, viso to nepaisydami, jūs netikite VIEŠPAČIU, savo Dievu, ₃₃kuris eina jūsų kelionėje pirma jūsų išžvalgyti jums vietos, kur statyti palapines, naktį ugnyje ir dieną debesyje rodydamas kelią, kuriuo turite eiti’.

₃₄Išgirdęs jūsų garsų šauksmą, VIEŠPATS supyko ir prisiekė: ₃₅‘Nė vienas iš šių žmonių, nė vienas iš šios nedoros kartos nepamatys gerojo krašto, kurį prisiekiau duoti jūsų protėviams, ₃₆nė vienas, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą. Jis matys jį, jam ir jo palikuonims duosiu kraštą, į kurį jis įkėlė koją, nes jis liko besąlygiškai ištikimas VIEŠPAČIUI’. ₃₇Per jus VIEŠPATS supyko net ant manęs, tardamas: ‘Nė tu į ten neįžengsi. ₃₈Nūno sūnus Jozuė, tavo padėjėjas, ten įžengs. Padrąsink jį, nes jis turės duoti Izraeliui jo paveldą. ₃₉Be to, jūsų mažyliai, apie kuriuos sakėte, kad bus pagrobti, jūsų vaikai, kurie nūdien dar nežino skirtumo tarp gera ir pikta, ten įžengs. Jiems atiduosiu jį, jie jį paveldės. ₄₀O jūs apsigręžkite ir keliaukite į dykumą Nendrių jūros keliu’.

₄₁Atsakydami man tarėte: ‘Mes kalti VIEŠPAČIUI! Esame pasirengę eiti ir taip kovoti, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums įsakė’. Taigi visi apsijuosėte ginklais ir manėte, kad bus lengva kilti į aukštumų kraštą. ₄₂Bet VIEŠPATS man tarė: ‘Įspėk juos! Neikite ir nekovokite, kad nebūtumėte savo priešų sutriuškinti, nes aš nesu su jumis’. ₄₃Nors aš jums ir kalbėjau, jūs manęs neklausėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES įsakymą ir įžūliai pasitikėdami keliavote į aukštumų kraštą. ₄₄Tada amoritai, gyvenę tame aukštumų krašte, išėjo prieš jus ir kaip bitės vijosi jus. Jie nugalėjo jus prie Hormos Seyre. ₄₅Kai sugrįžote ir verkėte VIEŠPATIES akivaizdoje, VIEŠPATS nei klausėsi jūsų balso, nei kreipė į jus dėmesį. ₄₆Užtat turėjote išbūti Kadeše tokį ilgą laiką.